Irisai

Šiandien po popietinės pamainos Marriott'e, visai nesinorėjo skubėt namo-maniau, kad vėl bus šlapia ir vėjuota. Arba tiesiog nesveikai vėjuota ir dėl to šalta. Tik nesuprantu, kodėl. Man patinka, kai vėjas taršo plaukus ir pristabdo žingsnius, kai lietus prausia veidą ir žliugsi batuose. Tada norisi šypsotis. Tada jaučiuosi labiau savimi. O šviečiant saulei tampu kate-mėgaujuosi akinančia šiluma ir sulėtėju. Manau, bent porai metu dislokaciją pasirinkau neblogą.

Šiek tiek nukrypau nuo esmės. Žodžiu, galvojau, kad bus šalta, bet vakaras buvo tik švelniai vėjuotas, tad kelias link stoties buvo maloniai svajokliškas. O traukinuke klausiau muzikos ir skaičiau "Čiupinėjimo malonumą". Žaviuosi. Tiek daug minčių, kurias norėčiau pasisavinti. Ir savinuosi.

Važiuojant nuo Osterport link Nordhavn, įsistebeilijau pro langą: miesto šviesos, o ten, kur turėtų būt vanduo,- tamsuma(nors į akį durk) ir taip miela miela, gera gera...O Lyngby, kol laukiau autobuso valgiau Dummle (ar kaip jie vadinasi)... Saldaniai primenantys pieniškus irisus... smaguriaudama klausiausi Chris Isaak- Weeked Game ...





Velnias! Kaip ilgai nesugalvojau, ką gi man primena ši daina... Ji(visai kaip pieniški irisiniai saldainiai) lyg dėžutę surakina burną ir smegenys plūduriuoja saldume.